- žleginti
- žlẽginti, -ina, -ino DŽ, NdŽ 1. caus. žlegėti 1: Kas te viedrus žlẽgina, ar ne paršai ištrūko Lel. Šūkaujam, žlẽginam po laukus, ir šernai nubėga Lb. Jau atsikėlus, girdi, žlẽgina viedrais Slk. Jau vėl žlẽgina [puodus] Švnč. Tik stiklinės žlega ir lėkštės žlega, o kas te žlẽgina, nežinau (apie vaiduoklius) Dgl. Tada meška padavė raktelius [našlaitei] ir liepė lakstyt po gryčią ir žlẽgint (ps.) LKT324(Trgn). Ir vėl žlegino laužtuvu [šulinio kasėjas], lyg norėdamas pyktį išlieti ant to prakeikto molio M.Katil. ║ tr. skaičiuojant žvanginti: Po dešine ranka penki bankai pinigus žlegina T.Tilv. 2. intr. prk. smarkiai eiti: Žiūri, kažkokia žmogysta žlẽgina tenai jau Trgn. Pavakary jau mūsiškiai žlegina kaimo gatve M.Katil. 3. tr. ilgai, sunkiai kramtyti, vatuloti: Žlẽginti kąsnį burnoje NdŽ. 4. tr. NdŽ daužyti, mušti (mėsą). 5. tr. NdŽ pilti, lieti: Nag, padla, žiūrėk, kurg ant žemės žlegini gazą! Km. 6. intr. smarkiai lyti: Šiandien lietus žlẽgina kai iš viedro Dglš. 7. intr. Dglš euf. šlapintis: Žlẽgink nuo slenksčio, neik toli Zr. Išbėgs až durelių ir žlẽgina kopūstuos Ds. \ žleginti; išžleginti; nužleginti; pažleginti; prižleginti; sužleginti
Dictionary of the Lithuanian Language.